Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Dievas, kuris yra mūsų ramybė ir mūsų viltis, tebūna su jumis visais.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad gyvenimo prasmė yra tarsi didelė, aiškiai parašyta knyga, kurios puslapius mes verčiame vieną po kito, tikėdamiesi rasti atsakymus į visus savo „kodėl“. Šiandienos skaitinyje iš Apreiškimo knygos Jonas mato kažką nepaprasto: knygos ritinį, užantspauduotą septyniais antspaudais, kurio niekas danguje ar žemėje negali atverti. Jonas verkia. Jis verkia, nes jaučia tą patį, ką mes jaučiame savo sielos gelmėse, kai susiduriame su slėpiniais, kurių neįmanoma išspręsti – su skausmu, su netektimi, su klausimu, kodėl šviesiausi gyvenimai kartais baigiasi taip greitai.
Įsižiūrėkite į šį vaizdą: Avinėlis, kuris atrodo lyg būtų buvęs papjautas. Tai nėra galingas valdovas, rodantis savo jėgą. Tai yra tas, kuris pažįsta kančią, tas, kuris pats perėjo per mirtį. Tik Jis gali atverti knygą. Tik Jis gali suteikti prasmę tam, kas mums atrodo beprasmiška. Ir štai, mūsų mintys natūraliai krypsta prie mūsų brangiojo Benjamino. Benas buvo berniukas, kurio protas buvo tarsi aštri, šviesi technologija – jis narpliojo AWS debesis, kūrė savo programas „GitHub“ repozitorijose ir svajojo apie savo „con chim airlines“. Jis buvo tas, kuris visada ieškojo „kodėl“ ir „kaip“. Bet dabar, kai žiūrime į jo gyvenimą, mes suprantame, kad jo tikroji vertė nebuvo jo intelekto galioje, o tame, kaip jis mokėjo priimti pasaulį su šypsena. Jis buvo tas, kuris stebėjosi paukščiais, tas, kuris visada pasitikdavo tėtį su „Labas rytas“, tas, kuris savo širdies paprastumu atvėrė duris į dangų daug anksčiau nei mes.
Prisiminkite tą akimirką, kai jis, būdamas vos penkiolikos, su tokiu nuoširdumu pasisiūlė atiduoti visą savo taupyklę dėdei Williamui, kuris kovojo su ligos pasekmėmis. Jis jos niekada nesudaužė, nereikėjo – dėdė gavo reikiamą pagalbą, o taupyklė liko sveika. Bet tas jo noras, tas visiškas, nepagalvojant apie save, iš pačių sielos gelmių kunkuliuojantis noras atiduoti viską, ką turi, vardan kito – tai buvo jo dvasios esmė. Jis neskaičiavo. Jis tiesiog mylėjo. Ir būtent ši meilė yra tas „raktas“, kuris atveria septynis antspaudus. Benas mums parodė, kad gyvenimo pilnatvė yra ne jo trukmėje, o jo intensyvume – tame, kaip stipriai jis mylėjo savo šeimą, savo „tobulą ketvertą“, savo brolį Ryaną.
Alane, Thao, Ryanai... aš žinau, kad šiandien, praėjus penkiems mėnesiams nuo birželio tryliktosios, jūsų namuose ta tyla kartais tampa tokia tiršta, jog atrodo, kad ji niekada neišsisklaidys. Aš žinau, kad jūs vis dar girdite jo balsą, vis dar matote jo pėdsakus – jo kompiuterio kodą, jo lėktuvų modelius, tą vietą prie stalo, kur jis sėdėdavo. Ir aš žinau, kaip lengvai į šią tylą įsėlina tas graužiantis, tylus klausimas: „Kodėl? Ar aš kažką praleidau? Ar galėjau padaryti daugiau? Galbūt čia mano kaltė?“ Noriu, kad šiandien, šioje šventoje erdvėje, jūs padėtumėte šį sunkų kaltės akmenį čia, prie altoriaus. Išgirskite tiesą iki pat gylių: ligos, kurios atima iš mūsų vaikus, niekada nėra tėvų nuodėmė. Dievas nebaudžia tėvų per jų vaikus. Jūs nieko nepraleidote. Jūs buvote jo pasaulis, o jis – jūsiškis. Jūs mylėjote jį tobula, visaširde meile, ir ta meilė buvo pats didžiausias saugumas, kokį jis galėjo turėti šioje žemėje. Leiskite sau būti atleistiems, nes Dievas jau seniai jus atleido. Jūs nepadarėte jokios klaidos, kuri būtų galėjusi pakeisti šią lemtį. Tai nėra jūsų kaltė. Leiskite šiam akmeniui nukristi.
Evangelijoje mes matome Jėzų, kuris verkia prie Jeruzalės. Jis mato miestą, kuris neatpažino savo lankymo laiko. Jis mato skausmą, kurį žmonės neša, nes jie užsidarė savo aklume. Ir Jėzus verkia. Jis verkia ne todėl, kad Jis būtų bejėgis, o todėl, kad Jis myli. Jo ašaros yra mūsų ašaros. Kai jūs verkiate dėl Beno, kai jūs jaučiate tą nepakeliamą ilgesį, žinokite – Jėzus yra ten su jumis. Jis neverkia iš toli. Jis verkia kartu su jumis. Jis supranta, ką reiškia prarasti tai, kas buvo brangiausia. Jis supranta tą tuštumą, kuri atsiranda, kai „tobulas ketvertas“ laikinai tampa „tobulu trejetu“.
Bet pažvelkite į tą vaizdą, kurį tėtis regėjo liepos mėnesį. Benas stovi prie durų, atrodydamas stiprus, sveikas, ir sako: „Ba ơi, test nào con cũng qua hết.“ Jis praėjo visus išbandymus. Jis dabar yra laisvas. Jis dabar yra ten, kur jokie lėktuvai negali nuskristi, bet kur jis visada yra su jumis. Jis nepaliko jūsų. Jis tiesiog yra kitoje erdvėje, kurioje meilė nebėra ribojama kūno silpnumo. Kai tėtis jį apkabino, Benas pasakė tuos nuostabius žodžius: „Không sao đâu, con sẽ dõi theo ba mẹ.“ Jis jus stebi. Jis jus saugo. Jis yra jūsų šviesa, kuri niekada neužges.
Ryanai, mano mielas vaike, tu esi brolis, kurio meilė Benui yra tarsi tiltas tarp dangaus ir žemės. Tu neprivalai nešti šios naštos vienas. Jūs visada būsite „tobulas ketvertas“. Kai tu augi, kai kuri savo ateitį, žinok, kad tavo brolis yra šalia tavęs kaip tylus, šviesus angelas sargas. Jo meilė tau nesibaigė mirtimi; ji tik tapo beribė. Jis tave stebi su ta pačia švelnia šypsena, su kuria jis žiūrėdavo į tave, kai kartu žaisdavote.
O visiems jums, kurie klausotės šios žinios – mamoms ir tėčiams, nešiojantiems sunkų kryžių, broliams ir seserims, tyliai ilgesio kamputyje verkiančiams vaikams – išgirskite: Dievas neskaičiuoja jūsų ašarų, Jis jas renka į savo indą. Jūsų gyvenimas nėra sudužęs pastatas; jūs esate Dievo šventovė, kurioje Jo Dvasia toliau dega. Benas buvo šviesa, ir ta šviesa nedingo. Ji tiesiog perėjo į kitą formą. Ji dabar šviečia per jūsų gerumą, per jūsų kantrybę, per jūsų gebėjimą mylėti net tada, kai širdis plyšta.
Išeikite šiandien pro šias duris ne su tuštumos jausmu, bet su viena maža, šviesia dovana. Paimkite savo kasdienybę ir paverskite ją mažu meilės veiksmu Benui atminti. Tai gali būti paprasčiausias dalykas – atidumas žmogui, kuriam reikia pagalbos, šypsena tam, kuris jaučiasi vienišas, arba tiesiog malda už kitą šeimą, kuri šiuo metu neša sunkų kryžių. Leiskite Beno meilei tekėti per jus. Tai yra geriausias būdas pasakyti „ačiū“ Dievui už penkiolika metų, kuriuos Jis mums dovanojo per šį nuostabų berniuką.
Jūs nesate vieni. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis girdi kiekvieną jūsų tylų klausimą. Ir Jis atsako į juos ne žodžiais, o savo buvimu. Benas yra saugus. Jūs esate saugūs. Mes visi esame pakeliui į tą pačią šviesą. Tegu ramybė, kuri pranoksta visokį supratimą, saugo jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tegul Viešpats palaimina jus, saugo jus ir teikia jums savo ramybę dabar ir per amžius. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.