Vardant Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Ramybė jums, ir tebūna Viešpaties artuma mūsų paguoda šią valandą.
Viešpatie, pasigailėk mūsų. Kristau, pasigailėk mūsų. Viešpatie, pasigailėk mūsų.
Mes dažnai įsivaizduojame gyvenimą kaip knygą, kurioje kiekvienas skyrius turi savo tvarką, savo gražų paraštės piešinį ir savo logišką pabaigą. Mes tikimės, kad istorijos klostysis taip, kaip priklauso: kad vaikai užaugs tėvų akyse, kad džiaugsmas tęsis dešimtmečius, kad mūsų kruopščiai sudėlioti planai turės tęsinį. Bet kartais puslapiai atsiverčia kitaip. Sustoji prie vietos, kurioje sakiniai nutrūksta netikėtai. Šiandien mes stovime čia, praėjus tiems trims mėnesiams po birželio tryliktosios, žvelgdami į tuos pačius veidus, į tą pačią realybę, kurią nešiojatės savo širdyse kiekvieną rytą ir kiekvieną naktį.
Pažvelkime į Jobą pirmajame skaitinyje. Jis prarado viską, kas jam darydavo pasaulį saugų. Jis sėdėjo pelenuose, ieškodamas atsakymų į klausimus, kurių žmogaus protas tiesiog negali aprėpti. Ir tada, pačioje savo skausmo ir bejėgystės viršūnėje, Jobas ištaria žodžius, kurie sukrečia: „Aš girdėjau apie tave iš kitų pasakojimų, bet dabar mano akis tave regėjo.“ Jis negauna paaiškinimo, kodėl turėjo kentėti. Jam neparodoma jokia didelė dangaus buhalterijos knyga. Jam parodomas pats Dievas – didis, slėpiningas, bet esantis šalia. Jobas atsitraukia nuo savo skausmo prie didesnės tikrovės. Jis atgailauja pelenuose, nes supranta, kad Dievas yra platesnis už mūsų supratimą, gilesnis už mūsų netektis.
O štai Evangelijoje matome visiškai kitokį vaizdą – džiaugsmą. Septyniasdešimt du mokiniai grįžta pas Jėzų trykšdami energija. Jie pasakoja, kaip demonai jiems pakluso, kaip viskas pavyko, kaip jų vardai skambėjo pergalingai. Jie nori džiaugtis savo pasiekimais. Bet Jėzus juos sustabdo ir pasako kažką daug gilesnio: „Nesidžiaukite tuo, kad dvasios jums paklusta, bet džiaukitės tuo, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“ Jėzus perkelia jų žvilgsnį nuo to, ką jie padarė ar sugebėjo, prie to, kas jie yra Dievo akivaizdoje. Jis pats džiaugiasi Šventojoje Dvasioje ir dėkoja Tėvui, kad šie didžiuliai slėpiniai yra atskleisti ne išmintingiems ir gudriems, o mažutėms – tiems, kurie turi vaiko širdį.
Ir čia mes prisimename Benjaminą. Benas buvo berniukas, kurio mintys skriejo greitai, kuris savo auksiniu protu perprato sistemas, kodus ir pasaulio logiką. Bet tie, kurie jį pažinojo, žino, kad tikroji jo esmė slypėjo kitoje vietoje. Prisiminkite jį ne per ligos rėmus, o per tą švelnią, kasdienę šviesą, kai jis, tiesiog sėdėdamas kambaryje, džiugino savo šeimą tuo paprastu, vaikišku nuoširdumu. Prisiminkite jį, kai jis, būdamas penkiolikos, pasakė tėvams, kad nori atiduoti visą savo taupyklę padėti sergančiam dėdėms. Jis jos nesudaužė, neištuštino, nes nereikėjo – bet jis pasiūlė. Tai buvo jo vaikiška širdis, visiškai atvira kitam, pasiruošusi atiduoti viską, ką turėjo. Tokia širdis negali pradingti. Ji įrašyta danguje.
Noriu pasakyti jums visą tiesą, nes tik tiesa gali suteikti paguodą. Kai netenki vaiko, kai namuose lieka tyla, kurioje skamba tik prisiminimai, širdyje neišvengiamai kyla tas sunkus, graužiantis klausimas: ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar kažko nepastebėjau? Ar mano meilė buvo nepakankamai budri? Noriu, kad šiandien, prieš Dievo altorių, išgirstumėte šią šventą ir neginčijamą tiesą: Dievas jūsų nekaltina. Jūs buvote tėvai, kurie mylėjo tobulai, širdimi ir siela. Ši liga, ši netektis nebuvo jokio klaidingo žingsnio pasekmė. Kai mokiniai klausė Jėzaus apie aklą žmogų, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – Jėzus atsakė aiškiai: nei jis, nei jo tėvai. Kai kurios audros gyvenime užklumpa mus be jokios žmogiškos kaltės. Jūs nepraleidote nieko. Jūs buvote šalia kiekvieną akimirką, jūs nešėte jį ant rankų ir savo širdyse. Atiduokite tą sunkų kaltės akmenį. Jis ne jums skirtas.
Alanai, Thao, aš žinau, kiek sveria šios dienos. Žinau, kaip atrodo rytai, kai pirma mintis sunki kaip akmuo, ir naktys, kai namų tyla tampa per gili. Bet padėkite savo skausmą į tas pačias rankas, kurios laiko ir Benjaminą. Jis danguje nėra toli. Jis yra ten, kur džiaugiasi Jėzus, kur mažutėliai regí Tėvo veidą. Jo šypsena, jo švelnus būdas dabar priklauso amžinybei.
O tau, Ryanai, brangus broli, noriu pasakyti: tavo brolis tave be galo mylėjo. Kai prisimeni jį, kai galvoji apie jūsų bendras akimirkas, žinok, kad ta meilė niekur nedingo. Ji gyvena tavyje. Būk drąsus, būk smalsus, eik į priekį gyvenime su ta pačia šviesa, kuria dalijosi tavo brolis. Jis stebi tave su šypsena.
Kai šiandien praversite šios maldos duris ir išeisite į savo kasdienybę, paimkite su sobą vieną paprastą dalyką. Kai danguje pamirksės pravažiuojantis lėktuvas ar pamatysite paukštį, skrendantį aukštyn, nusišypsokite. Prisiminkite, kad meilė yra stipresnė už mirtį. Dievas jus laiko savo delnuose. Jis laiko jus dabar, šiandien ir per amžius. Amen.
For the intentions entrusted to Ben on our prayer wall:
At the Savior’s command and formed by divine teaching, we dare to say:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
Tepalaimina jus visagalis Dievas, Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, dabar ir per amžius. Amen.
✝ Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.